Izaijo 43

₁O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, kuris tave sukūrė, Jokūbai,

kuris tave padarė, Izraeli:

„Nebijok, nes aš išpirkau tave;

pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.

₂Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi,

ir upėse tu nepaskęsi.

Kai eisi per ugnį, nesudegsi,

ir liepsnos tavęs nepraris,

₃nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas,

Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti.

Tavo išpirkai atiduodu Egiptą,

mainais už tave – Kušą ir Sebą.

₄Kadangi tu man brangus,

vertingas ir mylimas,

aš atiduodu už tave kraštus

ir mainais už tavo gyvybę tautas.

₅Nebijok, nes aš su tavimi!

Tavo palikuonis parvesiu iš rytų,

surinksiu tave iš vakarų.

₆Pasakysiu šiaurei: ‘Atiduok juos!’

ir pietums: ‘Nesulaikykit!’

Parvesk mano sūnus iš tolimų kraštų

ir mano dukteris iš žemės pakraščių,

₇kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu,

kiekvieną, kurį savo garbei

aš sukūriau, pašaukiau ir parengiau“.

₈Išvesk tautą aklą, nors ir turinčią akis,

kurčią, nors ir turinčią ausis.

₉Tegu susirenka apžiūrai visos tautos,

tesueina draugėn gentys!

Kas iš jų kada nors tai paskelbė

ar pranašavo apie tai praeityje?

Tegu kviečia savo liudytojus, kad jiems paliudytų,

teišgirsta juos žmonės ir tepasako: „Tai tiesa!“

₁₀„Jūs mano liudytojai, – tai VIEŠPATIES žodis, –

mano tarnai, kuriuos išsirinkau,

idant žinotumėte, tikėtumėte mane

ir suprastumėte, jog aš tas pats.

Nebuvo kito dievo prieš mane

ir nebus po manęs.

₁₁Tai aš, aš esu VIEŠPATS,

be manęs kito gelbėtojo nėra.

₁₂Tai aš apreiškiau, aš gelbėjau,

aš paskelbiau,

o ne koks svetimas jūsų dievas;

jūs mano liudytojai, – tai VIEŠPATIES žodis. –

Aš esu Dievas,

₁₃amžinai tas pats!

Nėra, kas išvaduotų iš mano rankos;

kas gali pakeisti tai, ką aš darau?“

₁₄Taip kalba VIEŠPATS, jūsų Atpirkėjas,

Izraelio Šventasis:

„Dėl jūsų siunčiu kariuomenę prieš Babiloną,

visų kalėjimų skląsčius nukelsiu,

o chaldėjai prapliups aimanuoti.

₁₅Aš – VIEŠPATS, jūsų Šventasis,

Izraelio kūrėjas, jūsų karalius“.

₁₆Taip kalba VIEŠPATS,

kuris per jūrą nutiesia kelią,

per galingus vandenis padaro taką,

₁₇kuris išveda į žygį vežimus ir žirgus,

galingą kariuomenę.

Jie krinta parblokšti ir nebepakyla,

užgesę ir užblėsę kaip dagtis:

₁₈„Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo,

nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo.

₁₉Štai aš kuriu naują dalyką!

Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?

Net per dykumą tiesiu kelią,

net tyruose atveriu upes.

₂₀Man teiks garbę laukiniai žvėrys,

šakalai ir stručiai,

nes aš duodu vandens dykumoje

ir upes atveriu tyruose,

kad būtų ko atsigerti mano išrinktajai tautai.

₂₁Jie – tauta, kurią sau sukūriau,

kad skelbtų mano šlovę.

₂₂Tu nešlovinai manęs, Jokūbai,

aš nusibodau tau, Izraeli!

₂₃Ėriukų deginamųjų aukų man neaukojai,

negarbinai manęs kruvinosiomis aukomis.

Neverčiau tavęs atnašauti man duonos atnašų,

nevarginau tavęs dėl smilkalų aukos.

₂₄Nepirkai man savo pinigais kvapiųjų šaknų,

negaivinai savo aukų taukais.

Ne! Tu apkrovei mane savo nuodėmėmis,

varginai mane nusikaltimais.

₂₅Aš, aš – tas, kuris dėl savęs naikina tavo nusižengimus, –

aš tavo nuodėmių neatminsiu.

₂₆Primink man ir stokime drauge prieš teismą!

Teisinkis, įrodyk savo nekaltumą!

₂₇Man nusidėjo tavo protėvis,

sukilo prieš mane tavo atstovai,

₂₈suteršė mano šventyklą tavo didžiūnai,

todėl ir atidaviau Jokūbą pražūčiai,

išstačiau Izraelį paniekai.